Griežtai važinėti dviračiu patalpose, nes Ispanijoje pratęsiama nepaprastoji padėtis ir šalis kovoja su koronavirusu
Lauke šviečia saulė, dangus nenutrūkstamai mėlynas. Vėjo nėra. Vėliau bus apie 22C. Palaimingas važiavimo oras dviračių rojuje Žironoje, pačioje Katalonijos širdyje.
Bet jei išdrįsčiau pasiimti dviratį, tai tikrai žinosiu, kad akimirksniu mane sustabdys vienas iš daugelio policijos patrulių. Jei man pasiseks, varnele. Jei ne, didelė bauda. Jei jie panaudos branduolinę galimybę, kaip jiems naujai suteikta teisė, galiu būti įmestas į kalėjimą.
Taip neturėjo būti
Džiaugiuosi, kad turiu bazę Žironoje – tai žingsnis po daugelio kelionių čia dviračiu. Tai pateisina ažiotažą. Čia gyvena gyvybinga vietinė dviratininkų bendruomenė, kasdien matomi profesionalūs motociklininkai ir gražūs lygūs keliai įvairiose vietovėse, kuriose gyvena vairuotojai, išsiskiriantys ir mandagumu, ir retumu.
Dabar – ir artimiausioje ateityje – šis idiliškas derinys gali būti Marse net 30 metrų nuo mano durų. Ir skauda.
Draudimas važiuoti dviračiu – panašus yra Prancūzijoje – yra tikras. Tai nėra viruso mitas ar nevykdomas beviltiškos vyriausybės gestas. Nėra laisvalaikio ar profesionalaus važinėjimo dviračiu. Komunalinis dviratis yra leidžiamas, bet geriausia įsitikinti, kad turite visus dokumentus, nes jūsų bus paprašyta.
Draudimo palaikymas
Kaip užsidegęs ir visą gyvenimą trunkantis dviratininkas, kurio diena neapsieina be pasivažinėjimo ir kurio persikėlimą čia daugiausia paskatino važiavimas dviračiu, aš visiškai palaikau draudimą.
Aš ne vienas. Draudimo nepriekaištingai laikosi emigrantų dviratininkų bendruomenė, pro motociklininkų bendruomenė ir daugybė vietinių dviratininkų. Žinoma, mes neturime pasirinkimo, bet negirdėjau nė skiemens nesutikimo.
Nusivylimas? Taip, tai neišvengiama. Tačiau uždraudimo idėja, siekimas mūsų pomėgio ar net profesijos, gali baigtis žlugimu, kuris atims labai reikalingus sveikatos priežiūros išteklius. Esu girdėjęs tik nepajudinamą paramą.
Negalime važiuoti ir tai nėra puiku. Ligoninės lovos yra apie gyvybę ir mirtį, o tai skiriasi.
Tai taip pat stipriai girdžiu iš čia įsikūrusių profesionalių motociklininkų, su kuriais kalbuosi kurdamas „The Zwiftcast“, tinklalaidę „Zwifters“. Buvo kalbama apie tai, kad jiems bus leista leisti, bet padėtis lieka neaiški. Ir tie, su kuriais kalbėjausi, ne tik nenori važiuoti į priešpriešinį visuomenės priešpriešą, bet ir atlikti savo pilietinę pareigą.
Mes taip pat vieningai remiame Žironos dviračių verslą, kuris yra didelė vietos bendruomenės dalis. Galima sakyti, kad draudimas važinėti dviračiais juos nuniokojo.
Jų pajamos, visos jos, dingo kaip tik tuoj prasidėjus didžiausiam sezonui. Jų patalpos uždaromos Vyriausybės nutarimu. Jų brangiai įsigyjami nuomojamų dviračių parkai neveikia ir pabaigos nematyti. Iš tikrųjų nelabai ką galime padaryti, kad padėtume, bet darome viską, ką galime, net jei tai tik moralinė parama.
Susitvarkymas su pasikeitusiomis aplinkybėmis
Tai kaip mums sekasi? Na, akivaizdu, kad didžiulį „Zwift“skaičiaus padidėjimą šiek tiek išpūtė apniukę Žironos lenktynininkai. Daugelis jogos ir pilateso užsiėmimų, kuriuose lankydavomės, persikėlė į internetą. Išmanesnės dviračių kavinės ir alaus daryklos pristato prekes. Be to, vyksta daug turbo treniruoklių keitimo ir tiekimo.
Praėjo tik savaitė nuo pradinio 15 dienų uždarymo – atrodo, kad dar dvi savaitės yra neišvengiamos ir niekas nenustebins tolesniu pratęsimu.
Mano įveikos strategijai padeda tai, kad treniruoklį galiu išnešti lauke į terasą, kur ne tik atsiveria stulbinantis vaizdas į apleistą ir tylų senamiestį, bet ir grynas oras.
Iš ten matau dvigubus radijo stiebus ant garsiosios Rocacorba viršūnės. Ar jie tyčiojasi iš manęs, ar primena, kad kai visa tai baigsis, jie vis tiek bus ten?
Pastaroji, nes jos vis tiek išliks, kaip ir visi šlovingi maršrutai, margi laipiojimai, vėsūs pušynai ir džiaugsmingi bėgimai į pakrantę. Kai mintys nukrypsta nuo stumiančių „Zwift“pikselių, tai ir nukeliauja.
